Tądien klasėje apsigyveno šiluma, kantrybė ir mažos, miltais nubalintos rankytės. Iš kalendoriaus lapelio sužinojo apie šv. Agotos dienos prasmę – apie pagarbą duonai, jos svarbą namams ir šeimai. Aptarė, kad duona – ne tik maistas, bet ir tradicija, istorija, dalijimasis.

Išsiaiškino, kokių rūšių duona kepama Lietuvoje – juoda, ruginė, plikyta, su sėklomis, su kmynais… Kiek skonių ir paslapčių slepiasi kepaliuke!

Bet smagiausia dalis – kai patys tapo mažaisiais kepėjais. Trupino. Maišė. Minkė. Stebėjo, kaip tešla tyliai „auga“. Kočiojo ir formavo savo mažus stebuklus. Susipažino su kvapniaisiais kmynais – uostė, ragavo, barstė ir stebėjo, kaip jie draugauja su tešla.

O kai orkaitėje pradėjo sklisti tas nepakartojamas kvapas… suprato – gimsta kažkas ypatingo. Ragavo dar šiltą, savo rankomis iškeptą duonelę – su šypsenomis, pasididžiavimu ir trupinėliais ant stalų.

Nes duona – tai šiluma, bendrystė ir mažų rankų didelis darbas.